Skinkite rožes, kol jos žydi

Jau netrukus mūsų svetainėje galėsite perskaityti straipsnius apie tai, kaip padidinti savo produktyvumą ir spėti gyvenime kuo įmanoma daugiau. Bet mano pareiga yra padaryti discleimerį, kurį dabar rašau. Nes jeigu jūs nepatenkinti savo gyvenimu, nematote prasmės savo darbe, turite daug pinigų, bet nejaučiate nuo to malonumo, esate nepatenkinti, tai koks sėkmingas bebūtumėte- tai yra problema. Jeigu žmogus neįprasmina gyvenimo- kažkas yra negerai. Būtent todėl kiekvieno straipsnio pabaigoje linkiu jums būti laimingiems.

Akivaizdu, kad per karantiną daugelio gyvenimas sulėtėjo, o Festina lente tapo mūsų laikinuoju gyvenimo moto.  Atsirado daugiau laiko apmąstymams, laiko sau ir artimiesiems, laiko, kuris negailestingoje rutinoje vis pasimesdavo, lyg dangoraižių viršūnės rytiniame rūke. Ir dabar, sutaupę valandą-kitą, pamiršę apie švytuoklinę migraciją ir laiką, kurį tekdavo leisti spūstyse kasdienėje kelionėje iki darbo, turbūt galime sau leisti susimąstyti: “Kur laimė, dėl kurios esame Žemėje?”

Сarpe diem

Atrodo, visai ji yra šalia- vienas žingsnis ir būsi laimingas. Taip atrodo ir moksleiviams, kurie, siekdami mokytis Cum laude, tikisi laimingo gyvenimo (nuo mokyklos, kurioje svarbiausia įkišti kuo daugiau žinių į vaiko galvą, kad jis gautų gerai apmokamą darbą, viskas ir prasideda), ir abiturientams, kuriems laimės garantas- prestižinė Alma Mater. Tas jausmas žinomas ir darbuotojams, kurie laukia paaukštinimo pareigose. Laimė visada yra šalia, tačiau tik prie jos prisilietus, ji atšoka toliau ir mes vėl šventai tikime, kad jau kitą kartą, padarę eilinį žingsnį į priekį, bus kitaip ir laimė liks su mumis amžiams. Ką gi, kartojimas- mokslų motina. “Tai kuo tada žmogus laimingas? Kuo?”

“Сarpe diem, quam minimum credula postero”- būtent šiais žodžiais baigia Horacijus “Odę Levkonojai”, parašytą Ohromeno caro Minijaus vienai iš trijų dukterų 23-ais metais iki Kristaus. “Gaudyk dieną, kuo mažiau pasitikėk rytojumi”- teigia Horacijus, ragindamas Levkonoją ir mus atkreipti dėmesį į šiandieną, džiaugtis malonumais, kuriais galima džiaugtis dabar. Posakis “Memento Mori” turi kiek liūdnesni atspalvį, tačiau Horacijaus žodžių kontekste tęsia minti, jog rytojaus gali ir nebūti. Man dažnai susidaro įspūdis, jog žmonės mano, kad gyvens amžinai ir dar spės pasidžiaugti gyvenimu. Jus suprantat kad gyvenimas baigsis? O žinot kad jis gali baigtis netikėtai? Taip, kad gautumėte priedą prie atlyginimo reikia dirbti ketvirčiu etato daugiau. Kad gautumėte papildomą tašką prie kaupiamojo balo iš matematikos reikia išspręsti papildomą užduotį. Bet nepamirškite tik vieno dalyko- kiekviena sutikta aušra gali būti paskutinė. Ir priedas prie atlyginimo, ir papildomas taškas iš kurios nors disciplinos gali tapti tik atsiminimu apie jus, jūsų “papildomo taško rekviemu”. Turėdami tai omeny, pagalvokite ar tie dalykai verti laiko, kurį galėjote praleisti, pavyzdžiui, su artimaisiais. Jauskite malonumą nuo pačių paprasčiausių dalykų- nuo diskusijos su draugais, geros perskaitytos ar parašytos knygos, nuo pasivaikščiojimo miške, taurės vyno vakare. Nuo tų nuostabių dalykų, kurių vieną dieną neliks. Nepasidarys gyvenimas geresnis, jis yra toks, koks yra ir gyventi viltimi kad kažkada būsite laimingi yra gan kvaila. Pradėkite gyventi dabar ir “Gaudykite dieną”.

Apie rožes

Po Horacijaus odės atsiradimo praėjo šimtmečiai ir XVII amžiuje poetas Robert Herrick rašo poemą “Nekaltosioms”, kurioje kreipiasi į jaunimą (labiausiai į merginas), atkreipdamas dėmesį į tai, kad jaunystė nepastebimai greitai prabėga, jos grožio nebeliks, o pati jaunystė bus nukankinta negailestingo laiko.

R. Herikas lygina jaunystę su rožių žydėjimu ir pataria gėles skinti kol jos žydi, nes po kurio laiko nuo jų liks tik šešėlis. Poetui jaunystė yra lyg saulė, kuri pakyla virš žemės ir kuo ji yra aukščiau, tuo arčiau saulėlydis. Autorius nemato prasmės ilgai laukti gyvenimo draugo ir siūlo merginoms anksčiau ištekėti, kas šiuolaikiniam skaitytojui gali ir nepatikti. Kas be ko, svarbiausia, kad R. Herikas mus ragina vertinti laiką, kurį turime ir mėgautis grožiu, kol jis “neišnyko, kaip dūmas”.

Praeina dar beveik du amžiai ir 1908m. Džonas Vaterhausas piešia paveikslą, kurio pavadinimas- viena eilutė iš R.Heriko poemos: “Rožes skink kol dar gali” (“Gather Ye Rosebuds While Ye May”) Jis vaizduoja jauną merginą, kurios rankose puokštė. Be abejo, meno pasaulis supranta, kad nors paveiksle matosi gėlės, rožėmis tapytojas pavadino šios merginos grožį. Jau 1909m. D. Vaterhausas rodo gerbėjams antrą šio kūrinio variantą ir vėl primena visiems, jog laikas negrįžtamai bėga ir niekas jo nesustabdys. Belieka džiaugtis turimom akimirkom, kurias būtina pripildyti prasme.

Nukelto gyvenimo sindromas

Šiai temai buvo skirta daugybė darbų ir kinematografe. Pavyzdžiui, filme “Mirusiųjų poetų draugija”, kur pagrindinis veikėjas, mokytojas, ragino mokinius užsiimti gyvenime tik tuo, kas jiems yra arti širdies. Akivaizdu, jog ir literatūroje, ir tapyboje, ir kinematografe dabarties jutimas ir savo laimės suvokimas užima svarbią vietą. Jau 1997m. psichologijos mokslų daktaras V.Serkinas pabandė apibrėžti šį reiškinį ir sugalvojo, mano manymu, nuostabų terminą- Nukelto gyvenimo sindromas. Pasak jo, žmogus, kuriam pasireiškia minėtas sindromas visada gyvena, galvodamas, kad sąlygos, kuriomis jis gyvena- tai tik pasiruošimas tikram, geram gyvenimui ir kad ateis laikas ir jis pagaliau bus laimingas.

Kur gi riba tarp laiko leidimo savo malonumui ir darbo, kuri privalome atlikti, kad turėtume iš ko gyventi? “Alchemike”, jeigu atsimenat, Išminčius paprašė jaunuolio, ieškančio laimės, apžiūrėti rūmus, bet daryti tai, nešiojant šaukštą su dviem lašais aliejų, kad aliejus neišsipiltų. Pirmą kartą, vaikščiodamas po rūmus, vaikinas susikoncentravo į šaukštą, tačiau aplink save nieko nematė. Išminčius nustebo, kad jaunuolis nepamatė rūmų grožio, tačiau davė dar vieną šansą.  Antrą kartą apėjęs rūmus, vaikinas grįžo pilnas įspūdžių, tačiau be aliejų šaukšte. Nei pirmas, nei antras atvejis nebuvo, kaip atrodo skaitytojui, racionalus. Problema ta, kad dabar didžioji dalis žmonių yra susikoncentravę į “šaukštą”, tikėdamiesi, jog išsaugojus aliejus, jie pagaliau galės apsidairyti ir mėgautis gyvenimu. Rasti tą balansą tarp grožio stebėjimo ir tam tikrų rezultatų siekimo tebūnie jūsų namų darbas. Bet turėkite omeny, kad gyvenimas duotas tik vienas ir padarę neteisingą pasirinkimą, antrą kartą apėiti šių rūmų jus jau negalėsite.

Acta est fabula. Būkite laimingi.