Srovė- viskas, ko reikia

Pradėčiau nuo to, kad prieš kelis metus susidomėjau laime iš filosofinės ir antropologinės pusės. Per kelis metus šia tema perskaičiau porą šimtų knygų, išklausiau keliasdešimt paskaitų ir pats parašiau knygą, kurios paskutinių sakinių, tiesa, negaliu parašyti jau metus. Tačiau mano moralinis-filosofinis kelias būtų žymiai greitesnis, jeigu būčiau perskaitęs knygą, kurią šiandien noriu parekomenduoti. 

 

Michajus Čiksentmichali (veng. Csíkszentmihályi Mihály) žinomas už aibę tyrinėjimų psichologijoje. Tačiau populiariausia jo koncepcija yra “srovės” teorija, kurią jis išdėstė svarbiausioje savo knygoje “Srovė. Optimalaus išgyvenimo psichologija”. 

 

Autorius siūlo struktūrizuoti laimę (t.y. ne laimę, bet kelią iki laimės, kuris jam panašus į įkvėpimo momentą). O būseną, kurioje žmogus jaučiasi geriausiai bei gali save realizuoti Michajus vadina srove. 

 

Svarbiausias skirtumas tarp “srovės” ir kitų jausmų yra tas, kad srovės jausmą gali pasiekti kiekvienas ir jis nepriklauso nuo aplinkybių. Tai nėra netikėta laimė arba sėkmė. Šį jausmą gali sukelti išskirtinai mūsų veiksmai ir mintys, bet ne mūsų gyvenimo kontekstas. 

 

Autorius pastebi, kad aibė sėkmingų ir laimingų žmonių “pasimeta” gyvenime, netekę laimės šaltinių (gero darbo, finansinių galimybių ar šeimos palaikymo). Tačiau dalis jų vis dėlto sugeba save išsaugoti ir rasti jėgų padėti tiek sau, tiek kitiems. 

 

Visi šitie pastebėjimai privertė Michajų susimąstyti, kokios jėgos padeda mums išgyventi kritines gyvenimo akimirkas ir išlikti chaose. Šiam klausimui autorius skyrė kone visą savo gyvenimą. Ir rado atsakymą. 

Paprastai tariant, jo knyga yra apie laimę ir gyvenimo kokybę. Tačiau teorijoje ir praktikoje autorius įrodo, kad stereotipas, jog šlovė ir ir turtai yra laimės garantas, nėra teisingas. Gebėjimas rasti malonumą savyje suteikia žymiai daugiau stabilumo ir džiaugsmo.  

 

Michajus siūlo dvi gyvenimo kokybės gerinimo strategijas. Pirmos strategijos esmė yra pritaikyti aplinkos veiksnius atsižvelgiant į mūsų tikslus. Antros esmė- pritaikyti mūsų požiūrį į situaciją taip, kad jis atitiktų mūsų siekius. Galų gale, liūdesys, kuri jaučiame patirdami nesėkmes tik trukdo mums judėti į priekį ir siekti naujų tikslų, taigi jeigu tikrai norime gyventi gerai- turime ignoruoti blogą nuotaiką ir vengti negatyvių jausmų. 

 

Michajus rašo, kad laimė- tai gebėjimas kontroliuoti savo išgyvenimus, tai chaoso sulaikymas galvoje. Neužtenka tiesiog tai žinoti, tai reikia daryti, praktikuoti. Kiekvieną kartą, patirdamas nesėkmę, žmogus privalo prisiminti, jog norėdamas tęsti kelia, privalo palikti slegiančius jausmus praeityje. 

 

Tiesą sakant, laimė man yra vienas racionaliausių gyvenimo tikslų ir jos siekimas turi būti prioritetu. Jeigu jums mano nuomonė artima- labai rekomenduoju perskaityt šio nuostabaus psichologo darbus bei tapti laimingesniais. 

Tuo sakau jums Acta est fabula. Ir būkite, prašau laimingi.

 

Facebook
Twitter
LinkedIn