Straipsnyje apie tai, kuo galima užpildyti gyvenimą ir kaip naudingai išnaudoti laiką, aš minėjau skaitymą, kaip vieną iš efektyviausių hobių. Tačiau kyla klausimai- ką, kaip ir kodėl reikia skaityti?
Į šiuos klausimą man teko ieškoti atsakymo prieš metus, kuomet man pasakius 13-mečiui pusbroliui, kad reikia skaityti, jis paklausė kokia iš to nauda. Atsakyti iškart aš negalėjau. Mokomosios, mokslinės literatūros nauda yra akivaizdi, bet kodėl mums verta skaityti grožinę literatūrą?
Į šį sudėtingą klausimą padėjo atsakyti rašytoja, žurnalistė Rita Karter, kuri irgi buvo susimąsčiusi, ar nėra grožinės literatūros skaitymas tiesiog laiko švaistymas? Ir Ritos nuomone, grožinė literatūra yra net svarbesnė už mokslinę.
Visų pirma, rašytoja gina savo teiginį, pasakodama apie 2013 metais Niujorke atliktą eksperimentą. Eksperimento metų dalyviai skaitė įvairius tekstus: non-fiction(mokslinius), aprašomuosius (kūrinių santraukas) ir ištraukas iš grožinių kūrinių. Po to eksperimento dalyviams buvo pateiktos nuotraukos ir užduotis buvo aprašyti, apie ką galvoja žmonės nuotraukose (aprašyti mintis ir jausmus). Manau, ne sunku nuspėti, kad žmonės, skaitę grožinės literatūros pastraipas aprašė matomą vaizdą žymiai smulkiau ir spalvingiau. Be to, smegenų aktyvumo tyrimai, atlikti eksperimento metu, parodė, kad grupė 
eksperimento dalyvių, kurie skaitė grožinius tekstus, išgyveno tas pačias emocijas, kurias matė nuotraukose. O tai, pasak rašytojos veda prie draugiškesnės ir empatiškesnės visuomenės. Mokėjimas suprasti ir suformuluoti, ką galvoja žmonės yra vienas iš esminių socialinių įgūdžių.
Maža to, Rita pasakoja apie kitą eksperimentą, kurio metu buvo skenuojamos naujos neuronų jungtys ir impulsų sklidimo keliai. Šie eksperimentai irgi patvirtino skaitymo naudą ir įrodė, kad grožinės literatūros skaitymas yra puiki smegenų treniruotė. Rita teigia, jog skaitymas kelis kartus pagreitina naujų jungčių tarp neuronų susidarymą ir nervinių impulsų kelių atsiradimą greitį, kas įtakoja ne tik mūsų skaitymo, bet ir kalbėjimo gebėjimus. Būtent skaitymas, o ne matymas, priverčia mus mąstyti. Kai žmogus mato šunį, impulsas iš akių eina iki analitinio centro, kuriame yra įvertinama informacija. Po to impulsas keliauja į liežuvį, lūpas ir žmogus gali ištarti žodį “šuo” (jeigu, žinoma, nori). Tačiau kalbant apie skaitymą, pirminis impulsas gimsta ne akyse, o kitose smegenų žievės srityse, kadangi vizualiai žmogus objekto nemato, o tik skaito tam tikrą žodį (mūsų atveju- “šuo”), dėl ko jo galvoje turi susidaryti nauji, ilgesni ir sudėtingesni impulsų keliai, įtraukiant daugiau smegenų dalių.
Bendrai, iš Ritos Karter straipsnių ir kalbų galima padaryti išvadas, kad skaitymas priverčia mąstyti, o tai lavina kūrybiškumą, bendravimo, kalbėjimo, rašymo įgūdžius, ir kuria empatišką visuomenę.
Acta est fabula. Būkite laimingi.
