Kai 1998 m. žmonių, naudojančių riedlentes JAV pasiekė 2.1 mln., buvo manoma, kad ši sporto ir kultūros šaka pasiekė savo piką ir jos populiarumas jau nebegali augti.
Guess what? Mes jau 2021-aisiais ir “skeitboardistų” skaičius Jungtinėse Amerikos Valstijose išaugo iki 13.5 mln., o pradedant nuo olimpinių žaidynių Tokyo riedlentės įtraukiamos į olimpinių sporto šakų sąrašą. Nors 85% riedlentininkų yra nepilnamečiai, JAV, kur riedlentėms išleidžiama virš $2 mln. per dieną, tai yra trečias pagal populiarumą sportas (ir šeštas pasaulyje). Maža to, skateboardingas yra santykinai saugus (bent jau statistiškai) sportas nes ant riedlenčių jaunimas patiria dvigubai mažiau traumų negu žaidžiant krepšinį. Kas vis dėlto nepasitiki savo jėgomis- Miunsterio universitetas siūlo gauti riedlentininko išsilavinimą.
Manoma, kad riedlentės atsirado ketvirtame-penktame praeito amžiaus dešimtmetyje kaip banglenčių analogas, kuris turėjo užimti kaliforniečius laikais, kai nesimatė bangų. Pirmas realus prototipas atsirado 1958 m. ir jo lenta buvo stačiakampio formos. Vėliau, Ričardas Stivensonas sugalvojo ją užlenkti ir pakoreguoti formą. Tada ir atsirado “Makaha”, kuri per tris metus pardavė apie 3 mln. riedlenčių. Tiesa, antroje XX a. pusėje skateboardų populiarumas augo kaip ant mielių. Aštuntame dešimtmetyje JAV įvyko NT krizė, po kurios liko daugybė tuščių namų su baseinais, kuriuos ir okupavo riedlenčių mėgėjai. Taip atsirado Pool Skating. 1976 m. buvo suprojektuotas pirmas riedlenčių parkas Carlsbad, Olly Gelfandas pradėjo triukų kultą, sugalvojęs Olly, o 1980 m. įkurta NSA (National Skateboard Association).
Kalbos apie būtinybę įtraukti riedlentes į olimpinio sporto sąrašą prasidėjo 2015 m. kuomet skateboard buvo įtrauktas į short-listą, kuriam reikėjo patvirtinimo iš olimpinio komiteto. Ką gi, sąrašas buvo patvirtintas 2016 m. rugpjūčio 3 dieną. Olimpinėse žaidynėse Tokijo sportsmenai lenktyniaus dviejuose kategorijose- skateboard-street ir park, keturiasdešimt moterų ir tiek pat vyrų.
